storskūris

×storskū̃ris, -ė (hibr.) adj., smob. (2) 1. kieno stora skūra (oda): ^ Storskūris, bekaulis, pats neėda, ale kitus tai prišeria (dubuo) LTR(Vdk). 2. prk. nejautrus, kietaširdis: Tas y[ra] toks storskū̃ris, nė pačios, nė vaikų neatjauta Šll.